Gruodžio 3-oji - Tarptautinė neįgaliųjų diena Žvilgsnis į praeitį ...

Gruodžio 3-oji - Tarptautinė neįgaliųjų diena. Žvilgsnis į praeitį ...

Kokios yra istorinės bendravimo su žmonėmis, turinčiais negalių, formos, kaip jos vystėsi kintant istoriniam kontekstui?

I- ame amžiuje po Kristaus gimimo žydų mąstytojas Filonas Aleksandrietis:

...„Buvo toks, vardu Karabasas, sergantis beprotybe, bet ne laukine ar žvėriška beprotybe, kuri yra pavojinga ir sergančiam, ir aplinkiniams, o švelnia ir gera beprotybe. Šis individas, gyvendamas nuogas dienomis ir naktimis ir nesistengdamas išvengti šalčio ar karščio, keliuose tarnavo žaislu besitrainiojantiems gatvėse vaikams. Jie užkeldavo nelaimėlį ant aukštos sienos taip, kad jį visi matytų. Ant galvos jam uždėdavo iš papiruso lapo išlankstytą karūną. Likusią kūno dalį uždengdavo apsiaustą imituojančiu audeklu, o vietoj spektro į rankas įbrukdavo prie kelio rastą papiruso ritinėlį“ (Caspar, 1994, 10).

  Praėjus dvidešimčiai amžių Č. Dikensas romane „Šaltieji namai“ pateikia kitą, su intelekto sutrikimu savimonės paveikslą...

Antikinės Graikijos požiūris į neįgaliuosius                                                                                       

Pirmasis racionalus negalės paminėjimas pasirodo gydytojų darbuose. Susidomėjimas negalės priežastimis buvo pažangus (medikai pasirašo savo etikos tekstą – Hipokrato priesaiką), bet Graikijoje tuo metu jis nėra priimtas. Graikų visuomenė (dėl Spartos įtakos) blogai susiformavusius vaikus palikdavo mirti žmonių nelankomose vietose. Pirmieji medicininiai tekstai pasirodė XII- ame ir dviejose pirmuosiuose amžiuose dar prieš Kristaus gimimą. Hipokrato veikale „Apie vaiko prigimtį“ aprašomos anomalaus vystymosi priežastys (nėščiosios traumos, gimdymo traumos). Tuometinė medicina aiškino, kad  vystymosi anomalijos negali būti perduotos palikuonims.

Negalė nėra paveldima, ji visada aiškinama išorinės aplinkos poveikiu vaisiaus vystymosi metu.

Žmonių su negalia padėtis Antikinėje Romoje

Blogai išsivysčiusiems vaikams buvo atsisakoma suteikti pilietiškumą. Taigi, Graikija sukūrė ir įgyvendino vieną efektyviausių neįgalių jaunų žmonių išstūmimo iš visuomenės programą. Išminčių taryba atrinkdavo neįgalius vaikus ir išveždavo į mišką – grąžindavo dievams (už padarytas tėvų nuodėmes). Gimęs neįgalus vaikas – ženklas, kad artėja grėsmė bendruomenei, o vaiko paaukojimas – tai lyg pripažinimas, kad suaugę elgėsi nederamai ir tai yra auka už šiuos poelgius). Antikos laikais ypač svarbus stiprus fizinis kūnas, nes fiziškai neįgalus negali kariauti, negali aprūpinti savo šeimos ir pan. Poravimosi esmė – kiek galima labiau pagerinti biologinę gaminio kokybę: moterys privalėjo atlikti tokias pat fizines pratybas kaip ir vyrai. Konstitucija apvesdindavo poras jėga, seksualinių santykių dažnumas buvo reguliuojamas. Tikslas - gaminti stiprius ir gražius vaikus. Jei vaikas gimdavo gražus, palikdavo šeimai iki septynerių metų amžiaus. Spartietišku auklėjimu rūpinosi valstybė. Jei vaikas gimdavo bjaurus, deformuotas ar silpnas, jis būdavo įmetamas į duobę. Spartietės akušerės gimusį naujagimį plaudavo vyno ir vandens mišiniu, kuris, kaip tikėta, atskleisdavo jo trūkumus. Skirtumas nuo graikiškos patirties tas, kad neįgalių žmonių teises numatė bepročių ir asmenų, turinčių negalių, apsaugą. Vėliau – įstatymiškai pratęsta kūdikių ir vaisiaus, esančio moters įsčiose, apsauga. Psichinės veiklos nesiejo su smegenų darbu. Psichikos sutrikimai buvo aiškinami antgamtinių jėgų veikimu. Pirmieji mėginimai suprasti psichikos sutrikimus buvo atlikti VI a. pr. Kr. gim., kai Pitagoras pareiškė, kad protas glūdi galvos smegenyse, o jausmai – širdyje. Šis atradimas suteikė didžiulį postūmį medicinai vystytis. Didysis medikas Hipokratas (V-IV a. pr. gim.) jausmus priskyrė smegenų veiklai. Toliau praktikuojamas silpnų vaikų izoliavimas, iškyla sterilizacijos klausimai.

Žymus mąstytojas Seneka: „Mes užmušame pasiutusius šunis... Mes skandiname netgi vaikus, kai jie gimsta nenormalūs. Taip mes elgiamės ne iš pykčio ar nevilties, o vadovaudamiesi proto taisyklėmis: atskirti netikusį nuo sveiko“ (Zamskij, 1974, 11)

Neįgalieji judaizmo ir krikščionybės sampratoje

Hebrajams, kaip ir krikščionims, žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir turi Dievo suteiktą vertę. Hebrajai ligos priežastis suvokdavo kaip Santarvės tarp Yhvh (Dievo) ir jo tautos praradimą. Žmogaus neištikimybė Dievui buvo baudžiama fiziniu blogiu. Išvada – liga ateina iš Dievo. Dvi koncepcijos: pirma – ryšys tarp ligos ir nuodėmės, antra – supratimas, kad Dievas gydo. Senasis testamentas išsako didžiulį rūpestį vargšais, ligoniais, invalidais ir dažnai primena pagalbos būtinybę „Nekeiksi kurčio ir nedėsi kliūties prieš aklą; bet bijosi Viešpaties (Šventasis Raštas Senojo Testamento, Kunigų knyga, 19, 14, 1955). Priešingas požiūris į prostituciją ir vaikų naikinimą. Už kiekvieną poelgį numatytos bausmės. Prostitucijos atveju: „Neduosi savo dukters paleistuvystėn, kad nesusiteptų žemė ir neprisipildytų bjauriomis kaltėmis“. Vaikų aukojimo atvejais: „Jei kas iš Izraelio sūnų ir iš ateivių paaukotų kurį savo vaiką stabui Molokhui, tebus nubaustas mirtimi“ (Šventojo Rašto testamentas, Kunigų knyga 19, 29, 1995) Graikų filosofai Platonas (427-348/347m per. Kr.) ir Artistotelis (384-322m. pr. Kr.) gynė neįgalių vaikų pasmerkimą mirti. Štai ką sako Platonas Respublikoje: „Beverčius arba blogai susiformavusius subjektus patys valdytojai paslėps vietoje, kurios niekas nemini ir kuri yra slepiama“ (Caspar, 1994, 19). Aristotelis mąsto apie idealią visuomenę ir siūlo tik mažinti pasmerktų vaikų skaičių. Jis pasiūlo abortą, nes to laikmečio nuomonė, kad vaisius neturi sielos.

Aristotelio embrioninė koncepcija teigė, jog gyvybė arba racionalus sielos įkvėpimas į kūno formą įvyksta vyriškos lyties embrionams  po 40 dienų nuo prasidėjimo, moteriškos lyties embrionams o po 80 dienų (Skrinskas. 1995, 21).

Požiūris į asmenų vystymosi negalias lietuvių liaudies medicinoje ir folklore

Senovės Lietuvoje buvo gausu prietarų, tikima daugybe dievų, sudvasintų gyvulių ir objektų, dvasių, laumių, raganų pasauliu. Buvo manoma, kad tarp „blogų akių“ žmonių pasitaikydavo ir sutrikusio intelekto žmonių arba turinčių kitų vystymosi sutrikimų asmenų. Manyta, kad dėl to šie žmonės turi antgamtinių jėgų, burtų galios, nes jie skyrėsi nuo kitų žmonių, pavyzdžiui, protinio išsivystymo, regėjimo, klausos nepakankamumo, kalbėjimo ir kalbos bei kitais sutrikimais. Tokie žmonės buvo laikomi apsėstaisiais ir buvo stengiamasi įvairiom maldom ir užkeikimais, net fizinėmis bausmėmis iš jų išvaryti piktąją dvasią. Inkvizicijos laikais neįgalūs asmenys būdavo apšaukiami raganiais, raganomis, o po to nuskandinami arba sudeginami inkvizicijos laužo liepsnose. Lietuvių liaudies medicinoje ir tautosakoje skiriama daug vietos moteriai, motinai. Iki XIX a. pradžios moterų globėja nėštumo, gimdymo metu ir po gimdymo buvo bobutė, vadinama pribuvėja.  Kiekvienas nėščios moters žingsnis, elgesys aplinkinių buvo siejamas su būsimo kūdikio gyvybe, būsima išvaizda. Antai kiekviena moteris turėdavo žinoti, kad sveikiausi vaikai yra gimę nuo Mykolinių (rugsėjo pabaigos) iki Jurginių (balandžio pabaigos), kad gimę per šv. Roką (rugpjūčio mėnuo) vaikai būsią ligoti, luoši, per Jurgines – greiti raiteliai, per Sopulingąją dieną (penktadienį prieš Verbas) – pasmerkti visą gyvenimą kentėti skausmus. 

Visoje Lietuvoje moterys vengdavo išsigąsti gaisro, nes kūdikis galėjo gimti dėmėtas. Rašytoja Žemaitė rašė, kad nėščia moteris turi nesistebėti luošiais, žaizdotais elgetomis, nes dėl nusistebėjimo gali gimti toks pat vaikas.

Logopedė, specialioji pedagogė Laima Paulauskienė